į pradžią turinys susisiekite  
PILIEČIŲ SĄŠAUKA
2016-02-28. Negandos per klaidatikystę

 

Negandos per klaidatikystę

 

Pranašas Mozė pirštu parodė į dangų, išminčius Saliamonas – į galvą, Jėzus Kristus – į širdį, žemiško rojaus kurpėjas Marksas – į pilvą, psichoanalitikas Froidas – į tarpukojį, fizikas Einšteinas, pakėlęs pirštą ne rodė, bet įspėjo, kad viskas – reliatyvu. Visi jie buvo žydai. Kas gi nutiko, kodėl tauta, davusi pasaulio kultūrai ir civilizacijai daug pamatinių dalykų, turėjo patirti tautinį genocidą?

 

Lietuvių rašytojas Jonas Mikelinskas ne kartą savo publikacijose klausė: ,,KODĖL“ arba ,,Kada KODĖL pavirs TODĖL?“, skatino iš esmės aiškintis žydų genocido priežastis, siekti, kad reiškinys niekad nepasikartotų. Tačiau kažkodėl nebandoma aiškintis, viešai diskutuoti, todėl susidaro įspūdis, kad tikrąją genocido priežastį norima nuslėpti. Ir panašu, kad vien mesdami kaltinimus kitiems, keldami reikalavimus atsiprašyti bei atgailauti, priežastį slepia, aiškintis vengia patys žydų veikėjai. Ir todėl kyla pamatuotas įtarimas, kad žydams slėpti genocido priežastį, būti amžinai nuskriaustaisiais yra naudinga. Įtarimą motyvuotai patvirtina iš anglų kalbos išvesta ir 2004 m. išleista Normano G. Finkelšteino knyga „Holokausto industrija“ (Norman G. Finkelstein, The Holocaust Industry).

 

Atoveikis į klaidatikystę

 

Kai susipeša vaikai, o tėvui reikia surasti peštynių kaltininką, vaikai įvardija peštynių pradininką. Ir ne be pagrindo: pirmiau buvo veiksmas, o paskui – atoveikis – gal nelygiavertis, gal perdėtas, tačiau išprovokuotas.

 

Visuomenės gyvenime galioja daugelis gamtos arba mechanikos dėsnių, tik poveikio kiekybinė išraiška gali būti nelygiavertė. Antai trečiasis Niutono dėsnis, atoveikį prilyginantis veiksmui, visuomenės gyvenime tinka tiek, kad jis patvirtina esant atoveikį, tik kai būna veiksmas. Tačiau atoveikis gali būti gerokai didesnis už veiksmą (kaip tose vaikų peštynėse – pirmasis antrąjį krepštelėjo, antrasis pirmajam nosį sukruvino, o tretysis antrąjį sumušė). Vergų sukilimai, maištai, revoliucijos laikytini atoveikiais į valdančiųjų priespaudą, į žmogiškosios priedermės nevykdymą. Tačiau būna ir tokių sukrėtimų, kuriuos sukelia ne materialus poveikis, o ydingos idėjos, klaidatikystė.

 

Iš Senojo Testamento sužinome apie baudžiantį Dievo pirštą, kuris yra atoveikis į Dievo valios nevykdymą, žmogaus klaidatikystę. Po pirmosios nuodėmės Dievas išvarė Adomą ir Ievą iš rojaus – džiaugsmo sodo, už Babelio bokšto statybą iki dangaus sumaišė žmonių kalbas, už stabų garbinimą, Dievo įsakymų nevykdymą siuntė bausmes. Per Mozę Dievas įspėjo izraelitus: ,,kad, jei jie nebus paklusnūs, išblaškys juos tarp pagonių, ir jų žemė bus dyka“ (3 Moz. 26, 27, 33).

 

Tačiau izraelitai nepaisė įspėjimų, ir 722 metais prieš Kristų Asirijos karalius Salmanasaras pavergė visą šalį. Dar ne kartą pranašų dėka izraelitai buvo atsigavę, ne kartą atkrito į klaidatikystę, ne kartą turėjo patirti Dievo baudžiantį pirštą ir Jo gailestingumą. Pranašo Izaijo (747-695 m. prieš Kristų) išpranašautas Mesijas gimė prieš du tūkstančius metų, tačiau išrinktoji tauta Jo nepripažino. Mesijo žydai tebelaukia …

 

Troškimus, motyvus, prisiminimus, nuslopintus ir išstumtus į pasąmonę ir pačiai asmenybei nesuvokiant darančius poveikį jos elgesiui, psichoanalitikai vadina kompleksu. Jau minėtas K.Marksas buvo netikintis žydas, tačiau judaizmas, Senasis Testamentas, be abejonės, jam buvo pažįstami, o iš jo elgesio, iš jo mokymo patikimai galima tvirtinti, kad jis nebuvo laisvas nuo išrinktosios tautos bei mesianizmo kompleksų. Jis savo ekonominiu mokslu pasišovė įdiegti komunistinio rojaus žemėje ,,religiją“. Išrinktąja tauta paskelbęs proletariatą, paniekinęs ir pasmerkęs visus tikėjimus, pats vaidino mesiją, ragino vadovautis komunistine ideologija, garbinti jos stabus.

 

Nepripažinusi Kristaus – Mesijo, nes Jis neatėjo kurti ir nesukūrė rojaus žemėje, žydų tauta pasiliko laukiančia Mesijo, kuris sukurtų rojų žemėje. Labai panašu, kad paviršutiniško tikėjimo arba netikinti žydų dalis, mesianistinio ir išrinktosios tautos kompleksų vedama, naujuoju mesijumi laikė Marksą. Marksui tapus judaizmo ,,reformatoriumi“, komunizmo – rojaus žemėje – idėjos tėvu, naujos sektos, naikinančios žmogaus dvasią ir laikančios aukščiausia vertybe buitį (pilvui pirmenybė) , šalininkų radosi visuose kraštuose. Sektai virtus plačiu judėjimu dėl ,,šviesios komunizmo ateities“, buvo siekiama pasaulinės revoliucijos ir visuotinio vadovavimo. Išnaudojamo ir skurstančio proletariato primityviai mąstysenai naujos marksistinės idėjos buvo lengvai suvokiamos, patrauklios.

 

Nors savo ideologijos marksistai religija nelaikė, tačiau ji turėjo aiškių religijos požymių: buvo nevykusiai kopijuojamos ir pamėgdžiojamos charizminės apeigos, garbinami gyvi ir mirę marksistinės ideologijos stabai. Sovietų Sąjungoje krikštą ir sutvirtinimą pakeitė įrašymas į pionierius ir komjaunuolius, dvasininkus – komunistų partijos sekretoriai, išpažintys (savikritika) buvo atliekamos ,,kolektyvui“, partiniam biurui ar čekistams, Velykas ir Kalėdas pakeitė gegužės 1-osios ir spalio perversmo ,,šventės“. Buvo apeigos, ,,giesmės“ ir ,,maldos“ (stabus ir partiją šlovinančios dainos, eilėraščiai, šventiniai šūkiai), ,,procesijos“ (demonstracijos) su vėliavomis ir stabų portretais. Kadangi ta stabmeldystė buvo valstybinė, jai tarnavo spauda, radijas, televizija, teatras, kinas, socrealistinis menas ir tokia pat literatūra.

 

Palankiausią dirvą savo naujajai religijai Marksas matė išvystyto kapitalizmo šalyje Vokietijoje, kuri jau buvo patyrusi sėkmingą krikščioniškąją reformaciją. Šis atviras siekis susilaukė tokio atoveikio, kad ne tik pats komunistinės ideologijos tėvas buvo išvytas iš Vokietijos, bet ir visi žydai sulaukė kraupios tragedijos. Atėjus Hitleriui į valdžią, nacionalsocializmo ideologija taip pat paskelbė vokiečius išrinktąja tauta, išskirtine arijų rase, siekė besąlygiškos viršenybės virš kitų, todėl atoveikis į komunistinę ideologiją buvo itin stiprus, tapo žydų genocido priežastimi ir pradžia.

Priešingai nei planavo marksistai, gudraus politinių intrigų kurpėjo Lenino dėka Markso mokslas per 1917 metų perversmą rado terpę labiausiai atsilikusioje neišvystyto kapitalizmo šalyje Rusijoje.

 

Tai, kad pirmojoje Lenino vyriausybėje 80 procentų liaudies komisarų buvo žydai, rodo, jog, atitrūkę nuo savo tautos kamieno, atitrūkę nuo tikrojo tikėjimo, įtikėję Marksu-mesiju, tie žydai metėsi į klaidatikystę. Visos kitos religijos buvo paniekintos, pavadintos opijumi liaudžiai, jų vietą užėmė buldozerinis ateizmas ir marksistinė ideologija. Rusijoje ir vėliau SSRS itin nuožmiai buvo niekinama ir naikinama Bažnyčia, dvasininkai, laisvinama erdvė naujai religijai – marksistinei ideologijai. Buvo, žinoma, uždarinėjamos ir sinagogos, tačiau tuo pat metu netoli Maskvos centro buvo įsteigtos dvi ,,košernios“ – švarios, pagal žydų tikybos įsakymus gyvulių ir paukščių maistui apdoroti, įmonės (pilvui pirmenybė).

 

Šalyse, kur komunistų partijos veikla buvo uždrausta, ji veikė pogrindyje. Lietuvoje toks pogrindis nebuvo gausus ir jame nebuvo daug žydų, tačiau jiems priskirtinas vadovavimas ir itin aktyvus vaidmuo.

 

Būtų tarsi ir neteisinga pabrėžti tautybę komunistinėje veikloje, tačiau, ieškant atsakymo į klausimą KODĖL, tautybės veiksnys dėl anksčiau paminėtų priežasčių iškyla į reikšmingą vietą, nes su juo buvo susijusi ir ydinga marksistinė ideologija, nuožmus ateizmas, smurtinis susidorojimas su kitamaniais. Kai Vokietijoje antisemitiniai išpuoliai įsisiautėjo, o Lietuvą okupavo SSRS, daugelis žydų okupantus sutiko ypač palankiai, jiems talkininkavo, aktyviai veikė represinėse struktūrose, nes juos laikė sergėtojais nuo fašistinio pavojaus.

 

Tardomi, kankinami, tremiami ir žudomi lietuviai matė ir savus komunistų talkininkus, tačiau jei savuose matė tik komunistines pažiūras, tai žyduose – ir tų pažiūrų lopšį. Prasidėjus vokiškai okupacijai, kai sovietai buvo išvaryti, daugelis žmonių, patyrusių sovietinį smurtą, naujuosius okupantus sutiko kaip išvaduotojus. Radosi lietuvių, kurie, keršto vedami, kolaboravo su okupantais, dalyvavo žydų žudynėse.

 

Tačiau tai nebuvo Lietuvos valstybės veiksmai, nes valstybingumas buvo prarastas, ir tai nebuvo tautos atstovų veiksmai, nes tokiems veiksmams tauta jų neįgaliojo. Tuo pat metu krikščioniškų pažiūrų žmonės, kurių buvo žymiai daugiau nei kolaborantų, gelbėjo žydus, smerkė smurto veiksmus. Yra sudaryti apie 14 000 lietuvių, gelbėjusių žydus, sąrašai, virš 800 iš jų suteikti "Teisuolio" ir "Gelbėtojo" vardai,  apie 3 000 gelbėtojų lietuvių žuvo nuo nacių (pagal apdovanotųjų skaičių Lietuva Europoje yra trečia valstybė iš 22).

 

Kai Rusijai, vaizdžiai tariant, marksistai nusuko galvą ir išplėšė sielą, tokie aukštesnio intelekto ir nesužlugdytos dorovės žydai kaip Aleksandras Ginsburgas, Ernstas Neizvestnas, Aleksandras Galičius, Anatolijus Ščeranskis, Eitanas Finkelšteinas, Jelena Bonner ir daugelis kitų, suvokdami, kad Marksas nebuvo mesijas, o komunizmo rojus – utopija, Sovietų Sąjungoje pradėjo disidentinį judėjimą, daugelis jų tapo aktyviais pasipriešinimo dalyviais, kovotojais.

 

Taigi J. Mikelinsko keliamas klausimas KODĖL yra motyvuotas ir, ypač zurofų, vyzentalių ir oficialių Izraelio valstybės atstovų kaltinimų lietuvių tautai akivaizdoje, išlieka aktualus, vertas viešo nagrinėjimo. Vangumas reiškinį aiškintis laikytinas nenoru atsigręžti į komunistinės ideologijos ištakas, į klaidatikystę, pakėlusią ,,aukso veršį“ į altorių garbę, į tą kūną ir dvasią žudantį komunistinį veiksmą ir į tautinį žydų genocidą, nelygiavertį, žiaurų, tačiau – atoveikį.

 

Prisiminus straipsnio pradžioje vaizdumui pateiktas vaikų peštynes, galima teigti, kad tas pirmojo vaiko krepštelėjimas ir išprovokavo peštynes, per kurias nukentėjo visi vaikai.

 

Markso komunistinis ,,krepštelėjimas“ ne tik sukėlė atoveikį, pasireiškusį tautiniu genocidu. Komunistinės ideologijos – marksistinės klaidatikystės – pagrindu įvykdytas nuožmiausias įvairių tautų genocidas nusinešė per šimtą milijonų gyvybių, buvo dvasiškai luošinamos ir fiziškai naikinamos ištisos tautos (jis neaplenkė ir SSRS gyvenusių žydų). Komunistinio ideologinio genocido formulė paprasta: kas ne su mumis, tas prieš mus, tas priešas, o priešą reikia sunaikinti. Ir naikino milijonais tautiniu, religiniu, socialiniu bei kitokiu pagrindu.

 

Nedera kaltinti žydų tautos dėl pagimdytos ir paskleistos klaidatikystės, tačiau kai kuriems tos tautos veikėjams, reikalaujantiems atsiprašymų, atgailos, Lietuvą skelbiantiems esant žydšaudžių tauta, vertėtų giliau susimąstyti, objektyviau vertinti įvykius, pripažinti savo tautiečių klaidas ir kaltes, klaidatikystę, sukėlusią pasaulinio masto tragediją – ideologinį genocidą – ir patiems atsiprašyti. Lietuva savo tautiečių nusikaltimus pasmerkė.

 

Klaidatikystės plėtra Lietuvoje

 

Atsigręžus į praeitį, panagrinėjus terpę, į kurią sėkmingai skverbėsi marksistinė klaidatikystė, pamatysime, kad ji dygo ir augo liberalizme ir laisvamanybėje; Lietuvoje "sicilikus" išperėjo liberalai ir laisvamaniai. Nusigręžę nuo Dievo, pozityvizmo ir materializmo įtakojami, laisvamaniai Lietuvoje tapo marksistiniais klaidatikiais, Komunistų partijos aktyvistais, vadovais. Lietuvoje laisvamanybės idėjos pradėjo plisti 19 a. pabaigoje. Nuo 1924 iki 1941 m. jau veikė liberalų vadovaujama Laisvamanių etinės kultūros draugija, kuri 1938 m. turėjo 150 skyrių. Kaip rašo "Lietuviškoji tarybinė enciklopedija", 1934 m. draugijai sustiprėjo komunistų ir liaudies fronto šalininkų įtaka, jie tapo draugijos vadovais.

 

Kaip organizatoriai ir aktyvūs veikėjai išvardinti: J. Šliūpas, J. Ilgūnas, J. Kairiūkštis, M. Gedvilas, K. Valašinas, A. Žukauskas. Draugija propagavo ateistines pažiūras, leido laikraštį "Laisvoji mintis", ateistines knygas, steigė atskiras laisvamanių kapines. Antai prie Kupiškio buvo įsteigtos didelės, cementine tvora aptvertos laisvamanių kapinės. Tose kapinėse tačiau tepasilaidojo tik vienas laisvamanis ir simboliška, kad po karo ten buvo palaidoti partizanų nukauti stribai ir su sovietais kolaboravęs laisvamanis Kupiškio vidurinės mokyklos direktorius Lionginas Jonuška.

 

Tenka apgailestauti, kad po Nepriklausomybės atgavimo, komunistais virtę laisvamaniai ne tik nepamatė Dievo piršto, iš klaidatikystės neatsivertė į tikrąjį tikėjimą, bet liko marksistinėje klaidatikystėje, liko partijoje, kurios esmės, kruvinos praeities niekad neišbalins jokie "darbo demokratų", "socialdemokratų" ar "socialliberalų" pavadinimai.

 

Klaidatikystės pagimdyta

 

Komunistai neatsivertė, o persivertė ir tapo pačiais tikriausiais sovietinės kilmės buržujais. Jei vakarietiškas buržua dar susimąsto, kad gal pomirtiniame gyvenime gali tekti stoti prieš Dievo teismą, tai komunistinės kilmės buržujus tokios baimės neturi, nes jo dievas – Mamona. Sovietinę buržuaziją pagimdė marksistinė klaidatikystė. Žlugus SSRS, tiek Rusijoje, tiek nepriklausomoje Lietuvoje sovietiniai buržujai, ypač iš buvusios partinės nomenklatūros, grobuoniško instinkto vedami, lobsta, virto milijonieriais, valdžios galias naudoja ne kūrybai, o išnaudojimui, savo hedonistinių poreikių tenkinimui.

 

Komunistai, skelbę ir vykdę kovą su buržuazija, naikino buržuaziją kaip turtinį luomą, tačiau buržuazinės dvasios ne tik nenaikino, bet ją diegė, propagavo. Komunizmo – rojaus žemėje – ideologija, skelbianti nuostatą „Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“, ir buvo pats tikriausias buržuazinės dvasios įkūnijimo siekis. O ir socializmo kilmė yra buržuazinė, nes buržua ir socialisto dvasia ta pati: buržua nevengia užsidirbti ir iš to tenkina savo hedonistinius poreikius, o socialistas siekia atimti iš buržua ir tenkinti tuos pačius poreikius.

 

Buržuazinė dvasia užvaldė, deja, ne tik nomenklatūrą, bet ir buvusius baudžiauninkus mieste ir kaime. Daugelis dabartinių benamių ir elgetų yra hedonistiniai buržua, kurių veikla – elgetystė, o malonumai – tinginystė ir girtavimas.

 

Papūtus laisvės vėjui, mūsų visuomenė priėmė ne krikščioniškąjį ir ne prometėjiškąjį gūsius, o Vakarų kultūros ir civilizacijos atmatų tvaiką, nes buržuazinei dvasiai toks kvaišalas tiko jau turimiems poreikiams tenkinti. Be pareigos ir atsakomybės, be dorovės laisvė virto liberalia, palaida, tinginyste, seksu, alkoholiu bei narkotikais apnuodyta, gyvensena. Trumpalaikiai žemiški malonumai, iškelti į vertybių aukštumą, tapo hedonistinių poreikių tenkinimo, paleistuvystės šaltiniu, vagysčių, plėšikavimų, žudymų ir nusižudymų, masinės emigracijos priežastimi. Tauta jau patiria baudžiantį Dievo pirštą, atoveikį į klaidatikystę. Buržuazinė dvasia žlugdo tautą, veda ją į nebūtį.

 

Jei per dainuojančią revoliuciją, stebuklui prilygstančiu Lietuvos proveržiu į Laisvę atkūrėme savo valstybę, visuomenėje įsišaknijusią buržuazinę dvasią, Mamonos garbinimą keisti turime nauju atgimimu. Šv. Kalėdų proga vyskupas Jonas Kauneckas laiške tikintiesiems parašė: „Linkiu, kad Kalėdos būtų kiekvieno širdyje. Pasaulį iš visų krizių gali išgelbėti tik tikėjimo ir doros atgimimas. Jėzaus gimimo šventė ragina visus siekti dvasinio atgimimo, dvasinės revoliucijos. Kviečiu visus melstis už valstybės reikalus, Vyriausybę, Lietuvos likimą. Melskimės, kad mūsų išrinktoji valdžia nugalėtų visas krizes ir neprislėgtų vargingųjų“.

Vadavimosi iš klaidatikystės kelias aiškus ir vienintelis.

 

Algimantas Zolubas



Susisiekite su mumis!

Vardas:*
Vardas:*
Įmonė:
El. paštas:*
Telefonas:
* Privalomi laukai
Siųsti