į pradžią turinys susisiekite  
PILIEČIŲ SĄŠAUKA
2016-07-16. Netekome bendražygio, patrioto ir draugo

 

Amžinybėn iškeliavo mūsų bendražygis, vienas iš Piliečių Sąšaukos "Už dorą ir tautą" iniciatorių ir globėjų, šviesus, sąžiningas, Lietuvai atsidavęs žmogus,

Signataras Kazimieras UOKA.

Jis visą gyvenimą išliko ištikimas kovotojas už tiesą ir tautines vertybes. Dora ir tauta buvo svarbiausi jo veiklos prasmės orientyrai, tai jis brangino ir saugojo, negailėdamas nei laiko, nei jėgų...


    Žodis bendražygiui...   

     Palydėtas į Anapilį signataras Kazimieras Uoka     foto, video  

Kazimieras, kurį pažinojau...

 


 

Dvi­de­šimt me­tų pra­bė­go nuo Lie­tu­vos per­si­tvar­ky­mo

są­jū­džio (LPS) susikūrimo.

 

Šis lai­ko tarps­nis pra­si­dė­jo dau­ge­lio Lie­tu­vos žmo­nių lū­kes­čiu tu­rė­ti sa­vo vals­ty­bę bei vie­ny­be to sie­kiant – ne­už­mirš­ta­mas ki­to del­nas ta­va­me del­ne Bal­ti­jos ke­ly­je bei dai­nos prie Par­la­men­to rū­mų juos gi­nant. Pas­kui vis­kas iš­vir­to drabs­ty­mu­si pur­vais ieš­kant, kas kal­tas, kal­tes­nis, bal­tas bal­tes­nis, bei tai, kuo da­bar so­ti ša­lis – emig­ra­ci­ja, so­cia­li­ne at­skir­ti­mi, sa­vi­žu­dy­bė­mis, vai­kais be tė­vų.

 

Kaip LPS veik­los pra­džią me­na ak­ty­vūs są­jū­di­nin­kai, Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rai, bu­vę Sei­mo na­riai Al­gir­das PATACKAS bei Ka­zi­mie­ras UOKA, ko­kia jų nuo­mo­nė apie mi­nė­tą­sias 20-ies me­tų tar­po me­ta­mor­fo­zes?

 

K. Uo­ka: Ka­dan­gi tu­riu ga­li­my­bę gy­ven­ti iš sig­na­ta­ro ren­tos, sko­lą vi­suo­me­nei sten­giuo­si grą­žin­ti da­ly­vau­da­mas vi­suo­me­ni­nio ju­dė­ji­mo „Pi­lie­čių są­šau­ka“ veik­lo­je – sten­gia­mės at­kreip­ti val­džios dė­me­sį į svar­bias ša­lies pro­ble­mas. Mums pa­si­se­kė iš­ko­vo­ti, kad 14 proc. gra­žių sau­go­mų te­ri­to­ri­jų lik­tų pri­ei­na­ma vi­siems ša­lies žmo­nėms – kad ne­bū­tų pa­keis­tas įsta­ty­mas, lei­džian­tis jas iš­da­ly­ti. Taip pat laiš­kais, pi­ke­tais da­ry­da­mi spau­di­mą val­džiai pa­sie­kė­me, kad die­ną per te­le­vi­zi­ją ne­bū­tų ro­do­ma al­ko­ho­lio re­kla­ma, Vil­niu­je ne­vyk­tų gė­jų pa­ra­dai. Ga­lan­dam dan­tį prieš ki­nų dar­bi­nin­kų įve­ži­mą į Lie­tu­vą – fir­mos ma­siš­kai juos ve­ža ir pa­lie­ka: per­nai duo­ta 3100 lei­di­mų įvež­ti, šį­met – 3400.

 

A. Pa­tac­kas: Tai ver­sli­nin­kų spau­di­mas. Te­gu jie su­mo­ka tik­rą kai­ną už to­kį ki­nų įve­ži­mą. Juk dar­bi­nin­kai at­vyks­ta su šei­mo­mis: kiek mū­sų vals­ty­bei kai­nuos jų in­teg­ra­ci­ja?!

K. Uo­ka: Ke­ti­na­me įkur­ti Pi­lie­čių ko­mi­te­tą, kad jis kon­tro­liuo­tų ki­nų įve­ži­mą. „Pi­lie­čių są­šau­ka“ – ne­for­ma­li or­ga­ni­za­ci­ja, ak­ty­vo jo­je – apie 100 žmo­nių: iš Stu­den­tų są­jun­gos, Moks­lei­vių par­la­men­to, Var­to­to­jų są­jun­gos, ki­tų vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų.

 

Gal esa­te „Pi­lie­čių są­šau­kos“ ly­de­ris?

 

Pas mus jo nė­ra. Kai or­ga­ni­za­ci­ja ne­for­ma­li – ne­tu­ri pa­tvir­tin­tų įsta­tų, są­skai­tos nu­me­rio ir pan., – jai vis­kas pui­kiai se­ka­si, kai tu­ri – tai ke­lias į jos mir­tį. Lais­vas dva­sios ple­ve­ni­mas – ge­riau­sia vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos bū­se­na.

 

A. Pa­tac­kas: Są­jū­dis iš pra­džių taip pat ne­tu­rė­jo ly­de­rio – jo są­mo­nin­gai ne­rin­kom. Be abe­jo­nės, bu­vo vi­sos Lie­tu­vos Są­jū­dis, ta­čiau Kau­no Są­jū­dis bu­vo at­ski­ras vie­ne­tas. Jis ne­bu­vo re­gio­ni­nis. Tarp Vil­niaus ir Kau­no Są­jū­džio bū­ta prieš­prie­šų: pir­ma­sis bu­vo pro­jek­tuo­tas, ant­ra­sis – spon­ta­niš­kai ki­lęs. Vil­niaus Są­jū­džio pa­grin­dą su­da­rė ži­no­mi as­me­nys. Kaip aiš­kė­ja, jis for­muo­tas ne be KGB įta­kos. 

 

Prieš mir­tį aka­de­mi­kas Edu­ar­das Vil­kas pri­si­pa­ži­no Zig­mui Vaiš­vi­lai, kad vie­nas tuo­me­ti­nis CK vei­kė­jas jam pa­ro­dęs są­ra­šą pen­kių žmo­nių, ku­rie tu­rė­tų bū­ti LPS ini­cia­ty­vi­nė­je gru­pė­je. Juk Są­jū­dis bu­vo su­ma­ny­tas kaip „pe­rest­roi­kos“ – Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo per­tvar­kos – rams­tis. O Kau­no Są­jū­dis bu­vo spon­ta­niš­kai su­for­muo­tos iš gat­vės žmo­nių – vie­šu­mo­je ne­ži­no­mų. An­tai kai Ar­vy­das Juo­zai­tis 1988 m. bir­že­lio 10-ąją at­vy­ko į Kau­ną, Ar­chi­tek­tų na­mus, skai­ty­ti pa­skai­tos, kvie­čian­čios iš­si­lais­vin­ti, klau­sy­to­jai ėmė siū­ly­ti at­sto­vus į Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nę gru­pę. Pa­siū­lė ir ma­ne su K. Uo­ka, nors mū­sų pa­skai­to­je ne­bu­vo. Šią da­tą, bet ne bir­že­lio 3–ąją, lai­ko­me Kau­no Są­jū­džio gim­ta­die­niu.

 

K. Uo­ka: Vie­ne­rius me­tus tarp Kau­no bei Vil­niaus Są­jū­džių vy­ko var­žy­bos dėl ga­lu­ti­nio tiks­lo: mes de­kla­ra­vom Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, o Vil­nius šį tiks­lą mas­ka­vo: lai­kė­si da­li­nės – eko­no­mi­nės – ne­pri­klau­so­my­bės nuo­sta­tos. Gin­čų fi­na­las – 1989 m. va­sa­rį Kau­no mu­zi­ki­nia­me te­at­re įvy­kęs LPS Sei­mo po­sė­dis, kai vis dėl­to vil­nie­čiai, kau­nie­čių pri­rem­ti, pri­ta­rė ga­lu­ti­niam LPS tiks­lui – vi­siš­kai Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bei, ir tai bu­vo pa­tvir­tin­ta.

 

A. Pa­tac­kas: Ma­tyt, bu­vo pri­bren­dęs lai­kas pa­sa­ky­ti ši­tą žo­dį. Tai bu­vo tar­si įžan­ga į Ko­vo 11–ąją. Kai bu­vo pa­tvir­tin­tas mi­nė­ta­sis LPS tiks­las, žmo­nės svei­ki­no šį žings­nį, o val­džia, lig tol murk­so­ju­si – pa­lai­kiu­si ri­bo­tą su­ve­re­ni­te­tą – tam ne­pri­ta­rė. Ji iš­va­rė mus iš TV už­draus­da­ma „At­gi­mi­mo ban­gą“ ir pan.

 

K. Uo­ka: Kau­no mu­zi­ki­nis te­at­ras – ypa­tin­ga is­to­ri­nė vie­ta. Ant jo rei­kė­tų pri­tvir­tin­ti at­mi­ni­mo len­tą, pri­me­nan­čią, kad čia 1940 m. bu­vo pa­tvir­tin­tas Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės pra­ra­di­mas, vė­liau – jos at­ga­vi­mas.

 

A. Pa­tac­kas: Kau­no Są­jū­džio ypa­ty­bė, sky­ru­si jį nuo ki­tų Lie­tu­vos vie­to­vių Są­jū­džio struk­tū­rų, ta, kad jis tu­rė­jo Įga­lio­ti­nių su­si­rin­ki­mą, pri­me­nan­tį Pran­cū­zi­jos kon­ven­tą: kiek­vie­ną sa­vai­tę rink­da­vo­si 600 mies­to ko­lek­ty­vų at­sto­vai.

 

Ką reiš­kė toks pran­cū­ziš­ka­sis kon­ven­tas?

 

K. Uo­ka: Aukš­čiau­sio laips­nio liau­dies bal­są! Juk kiek­vie­ną iš 600 gru­pių su­da­rė 100–200 žmo­nių. Tai­gi Kau­ne bu­vo apie 7–12 tūkst. są­jū­di­nin­kų. Įga­lio­ti­nių su­si­rin­ki­mai bu­vo di­džiau­sias įvy­kis, pa­gal jų nu­ta­ri­mus klos­tė­si le­mia­mi vi­so Są­jū­džio, tai­gi ir Lie­tu­vos įvy­kiai: LPS Sei­mo po­sė­džiuo­se mes, kau­nie­čiai, iš­ko­vo­da­vo­me, kad bū­tų pri­ima­mi ati­tin­ka­mi spren­di­mai.

 

Ko­dėl il­gai tru­ko, kol vil­nie­čiai su­ti­ko su mi­nė­tuo­ju ga­lu­ti­niu Są­jū­džio tiks­lu? 

 

A. Pa­tac­kas: Nes il­gai bė­gio­jo abi­pus gat­vės: iš LPS būs­ti­nės de­rin­ti rei­ka­lų į CK. Ko­dėl kau­nie­čiai drą­siai sie­kė to­kio tiks­lo?

 

Nes ne­tu­rė­jo­me ko pra­ras­ti. Tar­kim, aš, bu­vęs po­li­ti­nis ka­li­nys, iš­mes­tas iš Moks­lų aka­de­mi­jos, šie­na­vau pa­ke­les, Ka­zi­mie­ras dir­bo su bul­do­ze­riu.

 

Kur vyk­da­vo Įga­lio­ti­nių su­si­rin­ki­mai?

 

Pir­mie­ji – Ar­chi­tek­tų, pas­kui Me­ni­nin­kų na­muo­se, pas­kui – Vy­tau­to Land­sber­gio na­me Do­ne­lai­čio gat­vė­je, ga­lop – Ra­di­jo ga­myk­los „Ši­le­lio“ sa­lė­je. Ki­ta iš­skir­ti­nė Kau­no Są­jū­džio ypa­ty­bė ta, kad mums rū­pė­jo kul­tū­ri­niai da­ly­kai – mies­tas rū­pi­no­si ir kul­tū­ros vir­smu. Kau­no Są­jū­džiui re­miant mies­te 1988 m. įkur­ta LPS sek­ma­die­ni­nė mo­kyk­la, be­je, vei­kian­ti lig šiol (per­va­din­ta į Kau­no tau­ti­nės kul­tū­ros cen­trą – red.), 1989 m. at­kur­tas Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas, ku­ris iki ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo 1990 m. bu­vo vie­nin­te­lė ne­pri­klau­so­ma aukš­to­ji mo­kyk­la Lie­tu­vo­je; Kau­nas ta­da ta­po ir Ža­lių­jų ju­dė­ji­mo, Šau­lių bei ki­tų at­kur­tų­jų są­jun­gų cen­tru. Tai­gi Kau­ne vie­nu me­tu vy­ko ir po­li­ti­niai, ir kul­tū­ri­niai pro­ce­sai.

 

Su­tik­tu­mė­te, kad da­bar pir­mie­ji aiš­kiai pra­noks­ta pas­ta­ruo­sius jų ne­nau­dai?

 

K. Uo­ka: Kau­nas kul­tū­ros at­žvil­giu nė­ra smu­kęs, ži­no­ma, no­rė­tų­si, kad bū­tų ge­riau.

A. Pa­tac­kas: Vi­suo­me­ni­nio pa­ki­li­mo lai­ko­tar­piais ran­da­si idė­jos. Pa­vyz­džiui, auš­ri­nin­kų idė­jos Vin­cą Ku­dir­ką tar­si bib­li­nį Sau­lių pa­ska­ti­no per­si­mai­ny­ti į Pau­lių. Jų idė­ja, kad de­mo­kra­tinį va­do­va­vi­mo vals­ty­bei pa­grin­dą tu­ri su­da­ry­ti ne aris­tok­ra­tų, bet vals­tie­čių, ar­ba vi­du­ri­ny­sis, sluoks­nis, pa­si­reiš­kė My­ko­lo Kru­pa­vi­čiaus že­mės re­for­ma. Ir Są­jū­džio jė­ga – jo idė­jos: vie­nas pa­vy­ko pa­vers­ti tik­ro­ve, iš ki­tų iš­si­ty­čio­ta, tre­čios įgy­ven­din­tos iš­kreip­tai, ki­tos, ma­nau, at­gims. Idė­jos juk ne­mirš­ta. Idė­jos – svar­biau­sias Są­jū­džio nuo­pel­nas. Bal­ti­jos ke­lias – tai K. Uo­kos idė­ja. Jos nie­kam pa­sau­ly­je ne­pa­vy­ko pa­kar­to­ti.

 

Kas ban­dė tai pa­da­ry­ti?

 

K. Uo­ka: Tar­kim, vo­kie­čiai, pro­tes­tuo­da­mi prieš ato­mi­nę ener­ge­ti­ką.

A. Pa­tac­kas: Są­jū­džio idė­jos gy­vos! Svar­biau­sia, tu­ri­me sa­vo vals­ty­bę tar­si na­mą su sto­gu, nors vi­du­je gal ir ne­jau­ku. O jis pri­klau­so nuo žmo­nų. Vals­ty­bė bu­vo prie­mo­nė per­duo­ti bū­si­moms kar­toms tai, kas va­di­na­ma tau­tos ta­pa­ty­be, men­ta­li­te­tuir pan. Šie da­ly­kai – svar­biau­si. Mes kal­bos ne­pra­ra­do­me kaip, pa­vyz­džiui, ai­riai. 

 

Ar to ne­at­si­tiks ir Lie­tu­vo­je: juk pu­sė mi­li­jo­no tau­tie­čių emig­ra­vo, jų vai­kai sve­tur kal­ba ki­to­mis kal­bo­mis, o jei grįš, bus pra­ra­dę lie­tu­vių kal­bos jaus­mą?

 

Ne­at­si­tiks: tu­ri­me sa­vo li­te­ra­tū­rą, ben­dri­nę kal­bą. Emig­ra­ci­ją lai­kau tė­vy­nės iš­da­vys­te – jos ne­ga­liu pa­kęs­ti. Iš­im­tis bū­tų po­li­ti­nė emig­ra­ci­ja. Bet bū­da­mas po­li­ti­niu ka­li­niu sa­ky­da­vau: jei ma­ne iš­grūs­tų iš So­vie­tų Są­jun­gos, tu­rė­tų rū­pin­tis ana­pu­si­nės sie­nos sau­gu­mu – kad ne­grįž­čiau į Lie­tu­vą. Su­tin­ku: sve­tur ga­li­ma už­si­dirb­ti, bet ne­ga­li­ma gal­vo­ti apie pa­si­li­ki­mą. Ne­pa­tei­si­nu va­rian­tų, kai emig­ruo­ja­ma sie­kiant per­ei­ti iš že­mes­nio so­cia­li­nio sluoks­nio į aukš­tes­nį: kai, tu­rint ga­li­my­bę pa­ken­čia­mai gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, iš­vyks­ta­ma no­rint iš Volks­wa­ge­no per­sė­ti į BMW ir pan., dėl to vai­kai pa­lie­ka­mi ar­ba iš­si­ve­ža­mi – abiems at­ve­jais jie trau­muo­ja­mi.

 

K. Uo­ka: Liūd­niau­sia, kad So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja emig­ra­ci­ją ėmė nei­gia­mai ver­tin­ti tik nuo 2004 m. Tai liu­di­ja val­džios kri­zę.

Ne­su­pran­ta­me, kad gy­ve­na­me to­kia­me gra­žia­me ža­lia­me kam­pe­ly­je. Į Lie­tu­vą iš saus­ros iš­de­gin­tų Indijos že­mių už­kly­dę in­dai negali su­vok­ti, kad gy­ve­na­me to­kio­je gra­žio­je že­mė­je. O val­džia ją par­da­vi­nė­ja! Mū­sų žmo­nės Lie­tu­vą tu­ri pa­ma­ty­ti tų in­dų aki­mis! Lie­tu­vo­je vi­du­ti­nis gy­ven­to­jų tan­kis – 52 gy­ven­to­jai 1 kv. km, o ki­to­se ša­ly­se – 200–300 gy­ven­to­jų 1 kv. km. Tad džiau­ki­mės sa­vo tė­vy­ne ir gy­ven­ki­me jo­je, už­pil­dy­da­mi ją sa­vo žmo­nė­mis, sa­vo kul­tū­ra!

 

Ar emig­ra­ci­jos nė kiek ne­pa­tei­si­na­te – juk žmo­nės iš­vyks­ta ne­ga­lė­da­mi pra­gy­ven­ti, nes nė­ra dar­bo ar­ba už jį men­kai mo­ka­ma?

 

K. Uo­ka: Dar­bų pil­na, pro­ble­ma, ta, kad ven­gia­ma dirb­ti va­di­na­muo­sius juo­dus dar­bus: sta­ty­ti, šluo­ti, kas­ti že­mę. Jų ven­gu­si Vo­kie­ti­ja jau sre­bia tą sriu­bą.

A. Pa­tac­kas: Čia su­si­for­ma­vęs tur­kų et­ni­nis sluoks­nis ne­ma­žai bė­dų jai ke­lia. Ir mums taip at­si­tiks, jei tuo ke­liu ei­si­me. Tau­tą žu­dan­čiu kvai­lu­mu, sno­biz­mu lai­kau šią lie­tu­vių bal­ta­ran­kys­tę.

K. Uo­ka: Tai bjau­riau­sia šlėk­tiš­ko ba­jo­riš­ku­mo ap­raiš­ka. Vi­si ver­žia­si gy­ven­ti did­mies­čiuo­se, ne­su­vok­da­mi, kad tai vi­siš­ka ak­la­vie­tė.

Tu­rė­da­mas is­to­ri­ko di­plo­mą, dėl KGB se­ki­mo ne­ga­lė­jau ra­miai dirb­ti mo­kyk­lo­je, to­dėl pa­si­rin­kau eks­ka­va­to­ri­nin­ko dar­bą. Jį dir­bau 27 me­tus ir tuo di­džiuo­juo­si. Kai, bai­gęs Sei­mo ka­den­ci­ją, vėl sė­dau už eks­ka­va­to­riaus vai­ro ir dir­bau so­dy­bo­je prie Vil­niaus, vie­na mo­te­ris ma­ne iš­vy­du­si verk­ti pra­dė­jo – kaip­gi aš, bu­vęs vals­ty­bės kon­tro­lie­rius, to­kį juo­dą dar­bą da­bar dir­bu?! Ar­gi tai verks­mo ver­ta si­tu­a­ci­ja? Vi­si dar­bai gar­bin­gi. 

 

A. Pa­tac­kas: Kla­sio­kai ei­da­vo žiū­rė­ti, kaip aš, ge­rai mo­kę­sis, įsto­jęs į as­pi­ran­tū­rą, iš­ėjęs iš ka­lė­ji­mo šla­viau Že­mai­čių gat­vę.

 

Jums, bu­vu­siam moks­li­nin­kui, ne­bu­vo gė­da šluo­ti?

 

Esu ir kiem­sar­giu dir­bęs, ir šie­na­vęs. Vi­si di­si­den­tai dir­bo kiem­sar­giais, kū­ri­kais, pas­ta­ruo­ju – ir Vac­la­vas Ha­ve­las.

 

K. Uo­ka: Jo iš­rin­ki­mą Če­ki­jos pre­zi­den­tu sie­ju su tuo, kad jis, dirb­da­mas tarp pa­pras­tų žmo­nių, jau­tė jų dva­sią. Tik­ro eli­tiš­ku­mo tu­rė­tu­me mo­ky­tis iš an­glų. An­gli­jos aris­tok­ra­ti­ja ka­ro me­tais ri­bo­jo sa­vo po­rei­kius ten­kin­da­ma­si ma­žu, da­ly­da­ma­si iš­tek­liais su ki­tais so­cia­li­niais sluoks­niais.

Ir da­bar tur­tin­gų an­glų vai­kai įsi­dar­bi­na. An­glai gy­ve­na pa­gal pa­tar­lę, kad auk­sas ir pe­le­nuo­se ži­ba, o šlėk­tiš­ka­sis – len­kiš­ka­sis ir lie­tu­viš­ka­sis aris­tok­ra­tiš­ku­mas reiš­kia­si tuo, kad esu ver­tes­nis nie­kin­da­mas ki­tą.

 

Vie­nas to­kio iš­tvir­ki­mo po­žy­mių – veng­ti juo­do dar­bo. Skan­di­na­vi­jos ša­lys to­kių eko­no­mi­nio, so­cia­li­nių gy­ve­ni­mo aukš­tu­mų pa­sie­kė to­dėl, kad jų val­džia ne­iš­pui­ko. Vi­so­se tau­to­se vals­ty­bę gel­bė­ja val­džios ry­šys su pa­pras­tu žmo­gu­mi. Lie­tu­vos li­ki­mą sie­ju su Kau­nu. Juk iš jo dau­giau­sia žmo­nių emig­ra­vo. Dau­ge­lis jau grįž­ta. Ir anks­čiau, ir da­bar Kau­ną dau­giau­sia „ve­ža“ pa­pras­tu­mas, liau­diš­ku­mas. Kiek daug Lie­tu­vos eks­por­to – net 40 proc. – su­da­ro Kau­no įmo­nė­lė­se pa­ga­min­ta pro­duk­ci­ja! Tai dar­bo mies­tas.

 

A. Pa­tac­kas: Vil­nius kles­ti iš in­jek­ci­jų. Jis pseu­do­kai­miš­kas – ak­lai at­vi­ras pra­si­rū­du­siems kul­tū­ros reiš­ki­niams. Kau­nas iš­ran­kes­nis. Slo­gu man į Vil­nių nu­va­žia­vus. Slo­vac­kis apie jį ra­šė: „Tu tarp ki­tų bu­vai pa­pū­ga.“