į pradžią turinys susisiekite  
PILIEČIŲ SĄŠAUKA
2017-05-24. M.Kundrotas. Ar lietuvių tautininkams reikalinga nauja tapatybė

 


Marius KUNDROTAS
 

Ar lietuvių tautininkams reikalinga

nauja tapatybė 

 

Kiekvienas apibrėžimas riboja. Būtį, vertybes ir tapatybes. Neatsitiktinai kuriant judėjimą dažnai daug laiko ir jėgų skiriama pavadinimui. Bet koks pavadinimas iškelia vieną, daugiausiai – du-tris akcentus, užgoždamas ar palikdamas nuošalyje kitus, galbūt tokius pat svarbius. Atsiranda pagunda visą būtį aiškinti viena idėja – tautiškumo, religijos, laisvos rinkos, žmogaus teisių ar socialinės vienybės, o kartais ir dar siauresne kategorija. Net jei to nėra, išorėje dažnai atrodo būtent taip.

 

Žodis „tauta“ savyje apima gana daug – ištisą prigimtinę, kultūrinę, politinę ir socialinę bendruomenę. Tautininko vardas apeliuoja į rūpestį visa tauta ir visais gausiais jos poreikiais. Paradoksalu, bet viskas dažnai reiškia nieko. Nežiūrint išsamios politinės, kultūrinės, socialinės programos tautininkai pirmiausiai siejami su kova prieš raidę „W“ ir šūkiu „Lietuva – lietuviams“.

 

Tačiau raidyno klausimas rūpi tik labai siauram sluoksniui, daugiausiai – saujelei kultūrinių inteligentų. Kas dėl šūkio „Lietuva – lietuviams“, tai jo interpretacija „tik lietuviams“ atstumia didelę dalį nuosaikesnių patriotų, o interpretacija „pirmiausiai lietuviams“ atrodo akivaizdybe.

 

Skirtingai nei Vakarų Europoje ar net šiauresnėse Baltijos valstybėse Lietuvoje nėra gausių, agresyvių svetimšalių bendruomenių, kurių grėsmė būtų akivaizdžiai matoma ir jaučiama. Jau vien dėl to juokingai ir graudžiai skamba kai kurių tautininkų viltys, vis akcentuojant tautininkų pergales kitose šalyse, atseit – tuoj ir mes mostelsime. Tose šalyse titulines tautas ir netgi dalį tautinių mažumų aplink tautines partijas telkia labai konkretūs iššūkiai. Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje tokių iššūkių dar nėra.

 

Nors norėtųsi, kad jiems būtų užkirstas kelias, o tai padaryti gali tik tautininkai, kad ir kaip jie vadintųsi. Priešingu atveju teks spręsti problemas post factum.

 

Deja, dauguma žmonių geba mąstyti tiktai kategorijomis „čia“ ir „dabar“. Lietuviams ypač tinka posakis: kol perkūnas netrenks, mužikas nepersižegnos. Galima netgi klausti, kiek Lietuvoje tautos? Ar žmonės, atsitiktinai gimę Lietuvoje, lietuvių šeimose, dėl aplinkos kalbantys lietuviškai, jau laikytini tauta? Dauguma socialinių ir kultūrinių mokslų atstovų esminiu tautos bruožu įvardija savimonę. Kiek Lietuvos gyventojų sąmoningai sieja save su lietuvių tauta ir su pačia Lietuva? Pasak statistikos apie 90 nuošimčių Lietuvos jaunuolių nuo 15 iki 19 metų rinktųsi emigraciją vos tik susiklosčius sąlygoms. Daugelis lietuvių save tapatina pagal kitas kategorijas, nei tauta.

 

Visa tai – kryptingos ilgalaikės politikos, sisteminės žiniasklaidos ir pop kultūros pasekmės. Ar įmanoma išeitis? Veikiausiai įmanoma, tik ji nėra šimtu nuošimčių užtikrinta. Lieka tik mėginti.

Įdomus pavyzdys, kaip praktiškai vientautėje šalyje kyla tautininkai, yra Lenkija. Prieškariu lenkų tautoje gyvavo stiprus ir įtakingas politinis sparnas – endekai: tautiniai demokratai.

 

Panašiai, kaip Lietuvių tautininkų sąjunga, lenkų endekai bandė atkurti savo tradiciją posovietiniais laikais. Rezultatai buvo panašūs: nuo pusės iki poros nuošimčių rinkimuose. 2001 m. endekai susivienijo su kitomis tautinėmis partijomis ir įkūrė Lenkų šeimų lygą. Nauja tapatybė suveikė. Pavyko patekti į parlamentą, į valdančiąją koaliciją ir į vyriausybę. Nuveikta daug tautiškų darbų.

 

Nors vėliau šios partijos rinkėjus „suvalgė“ konservatyvioji „Teisės ir teisingumo“ partija, tautiniai akcentai, perimti pastarosios, šiandien sudaro vyraujančią politinę liniją. Tikėtina, kad Lietuvoje iškilus bent kiek įtakingesnei tautininkų organizacijai, atsirastų motyvas perimti, stiprinti ar susigrąžinti tautinius akcentus ir kitoms politinėms jėgoms, tarp jų – sisteminėms. Panašiai įvyko ir Vengrijoje, kur partija Fidesz, jausdama spaudimą iš radikaliosios tautinės Jobbik partijos, gravitavo nuo liberalizmo į konservatizmą, o galiausiai ir į nacionalizmą. Galimai tai buvo nuoširdus atsivertimas, bet politikoje mažai kas vyksta be pragmatinių motyvų.

 

Šių metų gegužės 6 dieną Lietuvių tautininkų sąjunga į savo gretas priėmė Respublikonų partiją, drauge pasipildydama pavadinimą: ji pasivadino Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga. Pats savaime panašių jėgų vienijimasis yra teigiamas dalykas, bet lieka atviras klausimas, ar ši tapatybė suteiks platesnes perspektyvas, nei ligtolinė.

 

Pusiau juokais galima tik tikėtis, kad kils asociacijų su JAV prezidentu Donaldu Trampu, tačiau išties vargu, ar tai išgelbės. Nuo sausio mėnesio Tautininkų sąjungoje aiškiai matyti stagnacija. Atstūmus dalį aktyvo ir intelektualinio potencialo, jų vietoje prisirinkus statistų su labai prieštaringomis pažiūromis užplaukta ant seklumos.

 

Nežinia, ar teks kurti naują tautininkų organizaciją, ar atsiras stimulas sustiprėti kuriai nors iš esamų, bet faktas, jog teks ieškoti naujos tapatybės ir naujų prieigų prie rinkėjų, tokių, kokie jie yra. Prasimušti pro sisteminės žiniasklaidos blokadą bus sunku. Vis dėlto yra galimybė mobilizuoti euroskeptiškąjį elektoratą arba gręžtis link socialinio konservatizmo – šiandien jis aiškiai deklaruotas programose, bet visuomenėje tai mažai matoma.

 

Tikėtina, kad šeimos vertybėms, kur kas platesnėms nei protestai LGBT paraduose, dvasingumui apskritai, socialiniam teisingumui, išskaidytam į smulkesnius ir konkretesnius klausimus, visuomenė būtų imlesnė nei batalijoms dėl raidės „W“ ar šūkiui „Lietuva – lietuviams“. Nereikia to atsisakyti, bet tai galėtų sudaryti dešimtąją dalį judėjimo akcijų ir publikacijų akcentų. Visa kita skiriant plačiau suvokiamiems iššūkiams ir sprendimams. Gal net pasirenkant platesnį pavadinimą.

 

Nėra pagrindo būgštauti, jog taip bus kas nors prarasta. Juk partiją sudaro ne pavadinimas ar simbolika, bet žmonės ir jų idėjos. Nereikia tikėti partijos idėja, reikia tikėti idėjos partija. Pati partija tėra priemonė. Tikslas – Lietuva.

 

Pagaliau, svarstytinas ir tradicijos klausimas. Tradicija – interpretuojamas dalykas. Istorinę tautininkystę žmonės interpretuoja plačiame spektre – nuo konservatizmo iki fašizmo. Be to, užuot aiškinęs ir gynęs savo idėjas, žmogus priverstas teisintis dėl pirmtakų veiksmų, aiškintis – gerai ar blogai tvarkėsi pirmtakai. Ar tai – prasminga?

 

Klausimas lieka atviras. Juolab kad žymi dalis lietuvių, gerbiančių istorinius tautininkus, šiandien vis tiek balsuoja už konservatorius ar kitas partijas. Taigi, tradicija šiuolaikiniams tautininkams mažai tepadeda. Šiuolaikinėms tautinėms partijoms, susikūrusioms nūdienos iššūkių kontekste, daug lengviau.

 

Naivu būtų tikėti, jog atsinaujinimas savaime atves į pergalę. Sukurti naują partiją, pakeisti vadovus senoje, pasikeisti pavadinimą ar simboliką – maža. Tai gali būti pirmas žingsnis, bet reikalingas naujas turinys, reikalinga nauja žinia.

 

Ar lietuvių tautininkai sugebės tai suformuluoti, priklausys nuo pačių lietuvių tautininkų. Andrius Mamontovas teisus, dainuodamas: jei nori keist pasaulį – keisk pirmiau save. Tai – prasmingas uždavinys, nes nuo tautinio judėjimo perspektyvų tiesiogiai priklauso Lietuvos ateitis.

 

Šaltinis