į pradžią turinys susisiekite  
PILIEČIŲ SĄŠAUKA
2017-09-04. KITAS POŽIŪRIS

Daugelis mūsų, brendusių ateistiniam liberalizme, turime gana skeptišką požiūrį į Bibliją kaip į alternatyvų informacijos šaltinį, bet čia pateiktą fragmentą tikrai vertėtų pasigilinti.  

Jau prieš 2600 metų Biblijoje buvo išpranašauta, kad gyvensime padalintoje Europoje ir, kad visi bandymai ją suvienyti bus nesėkmingi. Šie pastebėjimai puikiai susišaukia ir su Oskaro Milašiaus įžvalgomis...

 

DIEVAS PRANEŠA ATEITĮ!

DAR VIENAS BANDYMAS SUVIENYTI EUROPĄ

NEBUS SĖKMINGAS

                                                  

Vakarykštis ir šiandienos pasaulis žino astrologus, būrėjus, pseudopranašus. Jie visi gyvena iš savo pranašysčių dviprasmiškumo. Tačiau Biblija nesivaržo žengti į pasaulio istorijos rampos šviesą ir pasakyti: „Bus taip“. Pranašas Danielius, gyvenęs VI a. Pr. K., pateikė pranašystes, kurių užteks iki Naujojo Testamento laikotarpio pabaigos.

 

Antrasis Danieliaus  knygos skyrius įveda mus į pasaulinės Naujosios Babilonijos karalystės istoriją. Nabuchodonosaro tėvas Nabopalasaras sugriovė Ninevės miestą ir nuvertė prieš tai viešpatavusių asirų valdžią. Buvo padėti pamatai babiloniškajai pasaulio jėgai. Galingais žygiais savo tėvo pradėtą kūrinį statė sūnus.

 

Jis suvaržė Egipto faraoną Karchemišę prie Eufrato, sumušė Judėją ir užkariavo Jeruzalę. Taigi Babilonija tapo didžiausia pasaulio jėga. Nuo tada Nabuchodonosaras galėjo pasišvęsti taikiai savo karalystės statybai. Ar būtų Babilonija išlikusi pasaulio galiūne? Ar neturėjo ir ją ištikti Asirijos ar Egipto likimas?

 

Šios mintys persekiojo karalių kol jis užmigo. Sapne jam pasirodė baisus vaizdas. Neatsitiktinai šį sapną įsiminė valdovas. Nabuchodonosaras pamiršo sapno turinį, ir tai buvo neatsitiktinumo žaismas, o ypatingas Dievo mostas. Nes kai paklausti spėliotojai ir žyniai pagal žvaigždes negalėjo nieko pasakyti, Danielius kreipėsi į Dievą, prašydamas šio sapno išaiškinimo. Jis išsiaiškino sapno paslaptį per viziją, stojo prieš karalių ir paskelbė:

 

„Tu, karaliau, regėjai ties savimi labai aukštą šviečiančią būtybę, stovinčią, į kurią išsigandęs žiūrėjai. Šitos būtybės galva buvo iš skaisčiausio aukso, jos krūtinė ir rankos buvo sidabro, jos pilvas ir strėnos iš skaistvario, jos blauzdos buvo geležinės ir kojų dalis buvo geležies, dalis molio. Tau bežiūrint į tą pavidalą, akmuo buvo atplėštas nematomų rankų nuo uolos ir trenkė į geležies ir molio kojas ir sutriuškino jas. Iš karto tada sutrupėjo visas molis, geležis, varis, sidabras, auksas ir pavirto lyg pelais vasaros metu klojime, kuriuos vėjas pagavo ir išnešiojo, kad jų nė dulkės nebeliko.

 

Bet iš akmens pasidarė didelis kalnas, kuris pripildė visą žemę. Toks buvo sapnas ir dabar, karaliau, mes išaiškinsime jo reikšmę. Tu karaliau, esi karalius visų karalių. Dievas, Kuris danguje yra, davė tau karalystę, galybę, stiprybę ir garbę ir visa, kur tik žmonių gyvena, dargi galvijus laukuose bei padangių paukščius Jis padavė tavo žinion.

 

Tu esi ta auksinė galva. Po tavęs iškils kita karalystė, ne taip galinga, ir vėliau trečioji, skaistvarinė, kuri užvaldys visą žemę. Ketvirtoji bus kieta kaip geležis. Nes, kaip geležis viską sudaužo ir sumuša, taip ir šitoji viską sutrupins ir sutriuškins.

 

O kaip matei kojas ir kojų pirštus dalimis iš molio, dalimis iš geležies, taip ir šita karalystė bus padalinta, nors geležies patvarumas joje pasiliks, kaip ir regėjai geležį su moliu sumaišytą. Kadangi matei kojų pirštus dalimis iš molio, dalimis iš geležies, todėl ir bus ta karalystė iš dalies stipri, iš dalies silpna. Kaip tu regėjai molį su geležimi sumaišytą, taip bus ir žmonių tautos maišomos, bet jos nesilaikys viena prie kitos, kaip ir molis prie geležies nelimpa.

 

 O šių karalysčių metu Dievas įsteigs dangaus karalystę, kuri niekuomet nebus sunaikinta. Ji nebus niekuomet nugalėta ir sutrupins ir sutriuškins visas šias karalystes, o ji išliks amžinai. Kaip tu regėjai akmenį be rankų nuo kalno atplėštą, kuris geležį, varį, molį, sidabrą ir auksą sutrupino, šitaip parodė didysis Dievas karaliui, kas būsią ateityje, kad tas sapnas pavirs tikrove ir jo aiškinimas įsigyvendins“         

(Danieliaus 2,31- 45* V). *V – čia ir toliau citatos panaudotos iš A.Vėliaus Biblijos vertimo.

 

Kas įsigilino į tekstą, nesunkiai suvokė, kad didelė statula vaizduoja pasaulio istoriją.

Karalystės ateina ir praeina, tačiau šis procesas nėra amžinas grįžimas to paties, o tik vystymasis iki absoliutaus taško, kuriame viskas bus užbaigta. Lygiai taip, kaip statulos metalų kietumas didėja, istorijos vyksmas pastoviai stiprėja, nes juk ne chaosas (sutrinta statula) yra pabaiga, o ateinanti Dievo Karalystė, pavaizduota akmeniu, kuris tampa dideliu kalnu.

 

              Didžioji statula

 

  I. Auksinė galva: Babilonija (605-539 m.pr.K.)

 

Karalius Nabuchodonosaras (605-562 m. pr.K.), pirmosios karalystės reprezentantas, apibūdintas taip: „Tu esi auksinė galva“; tačiau turima omeny jo karalystė, kadangi pranašas priduria: „Po tavęs iškils kita karalystė“.

 

II. Sidabrinė krūtinė: Medo – Persija (539-331 m.pr.K)

Istorija pasakoja, kad 539 m. pr.K. persų karalius Kiras užkariavo Babiloniją, laikytą nenugalima.

Persų karalystės žlugimas. Vėl išsipildė Danieliaus pranašystė: “Po tavęs iškils kita karalystė, ne taip galinga, ir vėliau trečioji, skaistvarinė, kuri užvaldys visą žemę” (Danieliaus 2,39 V).

 

III. Klubai iš vario arba skaistvario: helenistinė (Graikijos – Makedonijos) imperija (331-168 m.pr.K.)

 

Kaip rašo to meto istorikas Juozapas Flavijus, kai Aleksandras, Makedonijos karalius, po įspūdingų pergalių įžengė į Jeruzalę, ten prieš jį žengė vyriausias kunigas ir parodė jam Danieliaus knygą. Kai jam buvo parodyta Danieliaus knyga, kur Danielius sako, kad graikas sugriaus Persų karalystę, jis pamatė, kad pranašystė susijusi su juo.

 

Mirus Aleksandrui, po ilgų kovų tarp Aleksandro įpėdinių karalystė suskilo į keturias dalis.

Šias susiskaidžiusias valstybes pamažu užkariavo Roma. Tą ir sakė Danieliaus pranašystė: „Ketvirtoji bus kieta kaip geležis. Nes, kaip geležis viską sudaužo ir sumuša, taip ir šitoji viską sutrupins ir sutriuškins“.  (Danieliaus 2,40 V)

 

IV. Geležinės kojos: Romos imperija (168 m.pr.K. - 476 m.po K.)

 

    Niekas kitas negalėjo geriau atspindėti karinės Romos jėgos kaip geležies įvaizdis. Romėnus buvo užvaldžiusi mintis, kad jų misija yra užkariauti pasaulį. Būdingą šio įsisąmoninimo formą randame žinomuose Vergilijaus žodžiuose: „Tu esi romėnas, tai - tavo pašaukimas! Valdyk pasaulį, nes tu esi jo valdovas, taikiai duok įstatymą  ir kultūrą, pasigailėk to, kas taikiai prisijungia, o maištininkų pasipriešinimą sulaužyk“.

      Apie „geležinės Romos“ brutalumą jau daug rašyta.

 

      Labiausiai Romos imperija išplito imperatoriaus Trajano valdymo laikais (98-117 m. po K.): nuo Gibraltaro iki Eufrato, nuo Šiaurės Afrikos iki Britanijos. Šimtmečius vieningai laikėsi, kol išmušė ir jos valanda. Moralinis smukimas, dvasinis pralaimėjimas prieš krikščionybę, vis stiprėjantis svetimų tautų spaudimas – visa tai lėmė Romos subyrėjimą ir žlugimą. Danielius buvo miręs jau prieš tūkstantmetį, kai išsipildė jo pranašystė.

 

      476 m.po K. germanų kunigaikštis Odoakras nuvertė paskutinįjį romėnų ciesorių Romulą Augustiną ir karūnavosi Italijos karaliumi. O Romos imperija subyrėjo į daugybę dalelių, kaip pranašystėje buvo pasakyta apie kojų pirštus.

 

          V. Pėdos iš geležies ir molio: padalinta imperija, o po jos ir kai kurios valstybės Europoje (nuo 476 m.po K.)

 

Tautų kraustymosi laikotarpiu Romoje susidarė tam tikras skaičius germanų karalysčių, atkakliai kovojusių tarpusavyje. Šis nevieningumas labai akivaizdžiai matomas ir pranašystėje: „O kaip matei kojas ir kojų pirštus dalimis iš molio, dalimis iš geležies, taip ir šita karalystė bus padalinta [...]“ (Danieliaus 2,41 V).

 

Danielius dar priduria: „Kadangi matei kojų pirštus dalimis iš molio, dalimis iš geležies, todėl ir bus ta karalystė iš dalies stipri, iš dalies silpna“ (Danieliaus 2,42 V). Ir tikrai, tarp atskirų valstybių tautų kraustymosi laikotarpiu buvo didžiuliai skirtumai. Pavyzdžiui, frankai ir vestgotai turėjo galingas karalystes, o tuo tarpu svevai bei burgundai neturėjo nė vidutinės galybės.

 

       Nestigo istorijoje bandymų išvengti šio susiskaldymo ir atkurti Romos imperiją - dabar jau po krikščionišku ženklu kaip Šventąją Romos imperiją. Pranašas sako: „Kaip tu regėjai molį su geležimi sumaišytą, taip bus ir, žmonių tautos maišomos, bet jos nesilaikys viena prie kitos, kaip ir molis prie geležies nelimpa“ (Danieliaus 2,43 V). IX a. Karoliui Didžiajam dar kartą pavyko savo ranka suvienyti beveik viską, bet po jo mirties imperija sugriuvo.

 

       Habsburgai su savo šūkiu: „Alles Erdreich ist Osterreich untertan“ („Visos žemės karalystės pavaldžios Austrijai“) beveik pasiekė tikslą. Kaip žinia, jie pasinaudojo taikia priemone vadovaudamiesi šūkiu: „Tegul kiti kariauja, tu, laimingoji Austrija, veskis!“ Valdant Karoliui V, kurio imperijoje saulė nesileido, Habsburgų galia pasiekė savo viršūnę. Tačiau mirus tokiam galingam, ir nelaimingam vyrui, imperija galiausiai subyrėjo į ispaniškąją ir vokiškąją. Prancūzija ir Anglija niekada Habsburgams nepriklausė.

 

Varžymasis tarp Prancūzijos ir Austrijos dvaro lėmė tai, kad prancūzų karaliai dabar bandė tapti Romos imperatoriaus įpėdiniai. Liudvikas XIV, karalius „Saulė“, galingiausias XVII amžiaus pasaulio vyras, greta prancūzų karaliaus karūnos mielai būtų užsidėjęs imperatoriaus karūną; beje, netrukus atsirado pakankamai papirktų kunigaikščių, kurie buvo pasiruošę šią karūną parduoti, - tačiau, tai jam nepasisekė. „Šviesybė“ mirė kaip pagiežos pilnas senis.

 

Vėl istorijos scenoje pasirodė galingas žmogus, kuriam, kaip niekam kitam, teko pajusti triumfo ir pralaimėjimo skonį. Napoleonas Bonapartas, korsikietis, būdamas prancūzų generolas ir norėdamas viešpatauti pasaulyje, užkariavo pusę Europos ir 1804 m. užsidėjo imperatoriaus karūną.

 

Tuo metu demoniškojo genijaus pergalių karjera buvo neprilygstama. Jo planai buvo vienareikšmiai: „Mums reikia europietiškojo statuto, europietiškojo kasacinio teismo, vieningų vienodo svorio ir masės monetų, mums reikia vienodų įstatymų visai Europai. Iš visų tautų aš noriu padaryti vieną“.

 

Jis buvo ne paskutinis, norėjęs tai padaryti! Tragedija baigėsi greitai. Leipcigas! Kai susivieniję austrai, prūsai ir rusai šturmavo miestą, o Napoleonas vargais negalais pabėgo iš degančio katilo. Po Vaterlo sekė Šv. Helena. Svajonė sukurti pasaulio imperiją, prilygstančią Romos imperijai, sudužo.

 

Dievas valdė tada, tebevaldo ir iki šių dienų. Tiek Napoleono, tiek ir Hitlerio laikais pasitvirtino pranašystės žodžiai.

 

Amžinoji, viską apimanti vienybės ir pasaulinės ramybės Karalystė, nesukuriama netikusiomis žmonių pastangomis, kaip ir tas akmuo, kurį regėjo pranašas. O tai atsitiks, kai Dievas išplėš iš kruvinų tirono(šėtono) rankų valdžią ir įkurs Savo Karalystę, už kurią Jis mus mokė melstis: „Teateinie Tavo karalystė!“ Mes galime būti visiškai ramūs, - kaip išsipildė pirmosios pranašystės dalys, taip išsipildys ir likusios, nes „[...] sapnas pavirs tikrove ir jo aiškinimas įsigyvendins“

 (Danieliaus 2,45 V).

Parengta pagal dr. Hanso Hainco knygą

 „MŪSŲ LAUKIA ESMINĖS PERMAINOS“

 



Susisiekite su mumis!

Vardas:*
Vardas:*
Įmonė:
El. paštas:*
Telefonas:
* Privalomi laukai
Siųsti