į pradžią turinys susisiekite  
PILIEČIŲ SĄŠAUKA
2018-01-19. TIESOS TERAPIJA

 

TIESOS TERAPIJA

 

Panašu, kad Šimtmetis ištiks mus netikėtai. Žinau, kad buvo sukurtos įvairiausios pasiruošimo šventei komisijos, siūlytos daugiau ar mažiau originalios iniciatyvos, bet ir vėl kažkam tikrai gaivaus ir apjungiančio pritrūko laiko, vaizduotės, regis, taip pat valios.

 

Ne renginiai ir simboliniai gestai svarbiausia. Labiausiai norisi, kad, mąstydami apie Šimtmečio patirtį, stengtumėmės statyti kuo daugiau tiltų, o ne barikadų politinės tautos viduje.

 

Finansiniu požiūriu, esame suskilę į grietinėlę ir gerokai praskiestą pieną. Vis didesnė tautos dalis gyvena už Lietuvos sienų, o ir valstybės viduje turime Vilnių ir likusią Lietuvą.

 

Dauguma piktžaizdžių įsisenėjusios ir reikalauja ilgalaiko gydymo. Tačiau yra skaudulių, kuriuos galėtų išgydyti elementarus viešas tiesos pasakymas. Prisiminkime, kad tesos terapija buvo galingiausias Lietuvos Sąjūdžio ginklas.

 

Pavyzdžiui, Vytauto Pociūno žūtis. Ar tikrai sąžiningai esame atsakę į visus klausimus? Manau, prisimenate, kad buvo sudaryta komisija Seime, kuri išanalizavo daug faktų ir padarė svarbias išvadas. Ten kalbėta apie rimtas grėsmes valstybės sagumui. Ar dabar jau joms užkirstas kelias? Ar dabar jau galime teigti, kad VSD dirba Lietuvai ir nėra "valstybė valstybėje"?

 

Galima įvairiai vertinti N. Sadūnaitės kalbą Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje. Galima labai skeptiškai žiūrėti į aktyvistus, kurie rinkdavosi Garliavoje, kurie nepasitiki teismų sprendimais. Tačiau elementarus klausimas - ar tikrai Deimantė Kedytė šiandien yra gyva, saugi ir sveika?

 

Juk būtent dėl to buvo įgyvendintas Garliavos šturmas? Jei tam tikra visuomenės dalis šiandien yra įsitikinusi, kad sy Deimante esą yra susidorota, kaip su pavojinga liudininke, tai gal galima paneigti tokį įsitikinimą, o ne vien atsakyti į jį pašaipomis ir sarkazmu?

 

"Auklėjamoji akcija" prieš filosofą Vytautą Rubavičių, kai, panašu, jog buvo įsibrauta į asmeninę erdvę, grasinta ir tyčiotasi. Noriu tikėti, kad tai nebuvo daroma su kurios nors iš oficialių institucijų palaiminimu. Tačiau tokie atvejai turi būti labai kruopščiai ištirti ir viešai pristatyos išvados. Deja, kol kas vietoj atsakymų pateikiamos pašaipos, o tie, kuriems kirba klausimai, marginalizuojami.

 

Įvardijau tik nedidelę dalį klausimų, skaudulių, kuriuos gali išgydyti tik tiesos terapija. Žinau, kad didelė visuomenės dalis numoja ranka į šiuos klausimus ir mano, kad jie tik atitraukia dėmesį nuo svarbesnių problemų. Nesutinku su tokiu požiūriu - politinė valdžia privalo tarnauti tautai ir atsakyti į piliečiams kilusius klausimus ir abejones. Priešingu atveju, kitą valstybės šimtmetį pradėsime irzlūs, susipriešinę ir labai įtarūs.

Andrius Navickas