PILIEČIŲ SĄŠAUKA

2018-02-16. ŠIANDIEN - PASKUTINĖ DIENA!!!

 

TAUTOS  DUKRA

 

Dieve, kokia – tiesa. Ses. Nijolė – grynas, nesikeičiąs kristalas. Jos pasakytas žodis Seime, įteikiant Laisvės premiją, - kaip šviesa tamsybėse, kaip prošvaistė kaskart vis neviltingesnėje Lietuvos tikrovėje. Tiesa negali būti užčiaupta – tokia nesunaikinama jos savybė. Vienokiu ar kitokiu būdu, anksčiau ar vėliau – vis tiek ji prabyla, turi būti išsakyta. Ir ją išsako žmonės, kurie tam yra Viešpaties pašaukti. Visas ses. Nijolės gyvenimas – tik sąžinės, tiesos kelio šviesa. Toks gyvenimo grynumas, toks sąžinės atsivėrimas, - deja, nedažnas žmonėse.

 

Sėdėjusioji salėje minia (daugelis iš jos) nunėrė galvas, grimasos tapo įsitempusios, net nervingos. Matyt, ligi tiesos toli šiems sėdėtojams, ji jiems net nerūpi. Buvo matyt, jog daugelis jų šį laisvai skambantį lasivės žodį vertina kaip gėdingą akibrokštą, nesusipratimą.

 

Jie, rodės, net norėjo lįsti į žemę, muistėsi ir kartkartėmis iš padilbų pažiūrėdavo į tribūną, - kad šioji „nežinia iš kur išpuolusi“ kalbėtoja greičiau baigtų, kad jos tiesos (šitiems rūstiems iš padilbų žiūrėtojams – netiesos) kalba gal netgi kokiu stebuklingu būdu pati savaime arba dėl kokio nors netikėtumo nutrūktų. Tos grimasos netgi raudo iš nekantrumo ir apstulbimo „turėjusioje būti“ trafaretinėje, su įprastine valdiškumo aureole iškilmėje.

 

Gal dalis jos buvo ir tokių, kurie įsitempė ir sėdėjo įtemptomis grimasomis iš tam tikros kažkiek suvokiamos gėdos, savo gėdos, kad ir įvykdytos 2012 m. gegužės 17 d. visų akyse barbarybės prieš mergaitę atveju, kaip ir apskritai gyvenime, nieko nėra padarę tiesos ir teisingumo labui, jausdami, kad vis dėlto yra ne sau įsikalbėtoji, patogi,

 

o kitokia tiesa, ginanti vaiką, žmogų ir žmoniškumą, kad ar neatsklinda su sklindančiais iš tribūnos žodžiais kažkokia išties tiesa, rodos, buvusi palaidota, užkišta ir užmiršta šitų pačių žmonių, visos šitos oficialybės. Jie iš padilbų nežiūrėjo tribūnos pusėn, tik įsitempę skausmingai kentė šią tiesos kančią, taip netikėtai pasigirdusią iš ses. Nijolės lūpų. Juk „mes ne tokie – ir kiti, vadinasi, esti ne tokie“. Švarumas, sąžinė, sąžinės drąsa – jiems tėra konjuktūrinis reikalas (o drąsa išvis nėra jų reikalas).

 

Tik S. Skvernelis, dygiai šypsodamasis, vos ne kikeno. Tačiau jo grimasa rodė, kad jis nesąmoningai jautė, jog netgi dėl nusidrėbimo iš kitokio molio vargiai bepažįstantiems ir bepripažįstantiems bet kokius žmoniškumo švystelėjimus kažkas lyg viduje šnibždėtų, jog yra pataikyta ten, kur žmonėms ir žmoniškumui reikia.

 

Niekas ligi šiol to nepadarė, niekas neišdrįso to padaryti taip iš esmės, taip būtinai, tarsi tai būtų iš Dangaus žodis. Ir čia visai nesvarbu, tarkime, tokių, kaip A. Navickas ar I. Makaraitytė, „vertinimai“, komentarai, - tokių, kurie nepažinę gyvenimo pažinimo, nepatyrę tiesos ir gyvenimo prasmės, kaip kad sakytų L. Tolstojus.

 

Tai, žinoma, negali būti suvokiama ir tokių išsivertusiųjų ir išsiverčiančiųjų, kaip, pvz., E. Masiulis ar E. Gentvilas, savo laiku aršiai pylusieji ant N. Venckienės ir Garliavos „įvykių“ savą ir oficialiąją netiesą, grimasoms, „sąmonės“ nuostatoms, kaip kad pasakytų Dalai Lama XIV.

 

Niekas tokiu nepaprastu ir galingu būdu šios tragiškos tiesos neatvėrė lig šiolei, nors kai kas tokių galimybių savo gyvenime turėjęs ne vieną.

 

Visas Seimas kažkada (2012-06-26; 2013-04-09) nubalsavo, kad atiduotų ėste suėsti ir išgintų N. Venckienę, kad visų akivaizdoje palaidotų gyvą mergaitę, patyrusią neįsivaizduojamą kančią, kokios gal net nebuvo regėjęs ir neaprašęs Sofoklis ar Euripidas. J. Kojelis kadaise sakė, jog reikia išrinkti į Seimą kuo daugiau dorų žmonių. Bet įsigalėjusi sistema – lyg kokia siena saugo savąją sistemą. Ar ne tragiška ir atkaru regėti tokį „atstovavimą tautai“.

 

Tegu juoksis tie, kuriuos ima juokas., bet ar ilgai... Ar galima valstybės vardu ir jos struktūrų valia, joms žinant ir pritariant nukankinti ir laidoti vaiką, mergaitę. Kokio lygio, kokios degradacijos nežmonės mes turime būti?!

Kaip yra įsišaknijusi, kokia galinga yra pedofilijos mafija, kad amžiams, visiems matant, lyg kape (sunku tarti – gal ir išties kapely) palaidotų nukantintą mergaitę (valstybės vardu), kad valstybės vardu saugotų asmenį, prieš kurį mergaitė davė nuoseklius parodymus (dėl kokios priežasties ir nuo ko saugoti? – kad būtų pragaišinta mažametė liudininkė, gelbstint tuos, prieš kuriuos ji liudijo, ir visą su jais susijusį klaną. V. Naruševičienė žuvo ir jos nereikėjo saugoti, tačiau nepilnametę jos dukrytę pasiskubinta paslėpti, kad nepasirodytų daugiau  byloje), kad kraupiai perverstų tiesą į netiesą, kad, visiems stebint, išguldytų šitiek gyvybių (nežinia, ar tam jau yra galas?).

 

Kadangi mažametė Daimantė savo kančios nesufantazavo, nesumelavo, reikia išgalvoti ir primesti jos primokymą, tą primetimąužmaskuoti nuteisimu, nuosprendžiais, lygiai kaip reikėjo vaiką žūtbūt pagrobti, prieš pradedant „nagrinėti“ baudžiamąją bylą.

 

Ko kolei kas gali iš tokios valstybės laukti, jeigu tie, kurie terorizavo E. Kusaitę, nuožmiai fabrikavo jai terorizmą, skirdami tokią fabrikaciją kartu ir visai tautai, Lietuvai ir ne tik Lietuvai, toliau tebeveikia kur nors apygardų prokuratūrose ar kitose struktūrose, tarsi „antiteroristo“ A. Paukštės žūtis būtų viską nurašiusi. Gal jie, šalindami iš bylų tiesą ir kurpdami netiesą, ir toliau diegs ir stiprins teisingumą, nuo kokio didžia dalimi mažne trečdalis tautiečių išsisklaidė po raibą Europą ar ir toliau.

 

Bet yra tiesos atsivėrimas, tiesa tam ir dėl to ir yra, kad vienąsyk atsivertų visu savo nenugalimumu.

 

...Kokie esmingi tiesos žodžiai apie 2012 m. gegužės 17 d. įvykdytą prieš gležną ir bejėgį kūdikėlį barbarybę valstybės vardu, aliuzija į Bin Ladeną ir į ligi gyvos galvos nuteistuosius, apie Konvencijos nuostatas, džiugiai, nepaisant to, ką išgyveno, tarp žmonių švietusios vaiko dvasytės pradanginimą, prof. L. Bloznelytę, kuri elgėsi herojiškai ir sąžinės vedama ir nepadarė jokio nusikaltimo (kadangi mergaitė parodymus duoda apie vyndėmę, profesorės liudijimas itin neparankus pedofilijos bylai, todėl šią liudijamą aplinkybę žūtbūt reikia „ištrinti“, šiuo atveju fabrikuojant bylą profesorės sąžinės balsui; šis falšu persmelktas veikimas prieš sąžinės ir dorumo įsikunijimą šiame žmoguje tik darsyk patvirtina Deimantės parodymų teisingumą).

 

Šie tiesos žodžiai yra kūnas ir morališkai nenumirusiųjų egzistavimo gyvastis.

 

Vadinamasis mergaitės saugojimas nepagrįstas, netesėtas ir nusikalstamas, lygiai taip pat ir šio „saugojimo“ paslapties saugojimas. Manau, jog tai supranta ne tik tie, su kuriais susidorojama dėl to, kad jie užtarė ir savo pilietine laikysena gynė mergaitę ir tiesą.

 

Reikalauju iš aukštųjų valstybės vadovų, kad nedelsiant visuomenei būtų atskleista ir patikimai patvirtinta tiesa apie Deimantės likimą.

Juozas Šeškevičius

laisvaslaikraštis.lt