į pradžią turinys susisiekite  
PROGRAMINIAI
DOROVINIS – PATRIOTINIS MANIFESTAS


 

DOROVINIS – PATRIOTINIS  

MANIFESTAS

 

        Piliečių SĄŠAUKA ,,Už dorą ir tautą”, apjungdama Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio, Doros-Kultūros Sąjungos, Euroanalitikų klubo ir kitų moralinių-patriotinių iniciatyvų idealus, įvairių politinių partijų, visuomeninių organizacijų, tikybinių ir kitokio pobūdžio bendruomenių jėgas, siekia aukščiau įvardintų dorovinių, tautinių ir patriotinių principų įgyvendinimo savo viduje, Lietuvos ir viso pasaulio visuomenėse, bendradarbiaudama su visais, siekiančiais tų pačių tikslų,

 

SKELBIA ŠĮ MANIFESTĄ;

 

1. Dora savo esme apjungia teisingumą ir artimo meilę: be jų pusiausvyros teisingumas, virtęs rūstumu, atima galimybę atgailai ir tobulėjimui, o artimo meilė virsta nuolaidžiavimu blogiui, tuo jį paskatindama ir padaugindama.

 

2. Tikroji dora remiasi ne potraukiu, bet pareiga, kurią apsprendžia suvokimas, kas yra gėris ir galimybė tai įgyvendinti. Kas gali daryti gera ir nedaro, tas nusideda.

 

3. Teisingumo esmė – pastebėti ir atitinkamai vertinti gera ir bloga, vengiant net ir mažiausio šališkumo: skirtumas tarp savo ir svetimo neturi užgožti takoskyros tarp teisumo ir neteisumo. Neįmanoma būti visiems geru, tačiau galima būti visiems lygiai teisingu.

 

4. Žala, padaryta bet kuriam gyvam padarui arba dvasinę vertę turinčiam kūriniui, yra blogis, išskyrus tuos atvejus, kada vykdomas teisingumas, kurio paskirtis – naikinti patį blogį, o gamtoje, esančioje už žmonijos ribų – tuos atvejus, kada tai būtina išlikimui.

 

5. Kiekvienas žmogus turi prigimtines teises į savo gyvybę, orumą, laisvę, nuosavybę ir pasaulėžiūrą, tačiau pažeidęs šias teises kitų žmonių atžvilgiu, pats jas praranda.

 

6. Savanaudiškumas ir malonumo bei naudos iškėlimas į aukščiausiojo tikslo lygmenį, paminant doros reikalavimus, yra pagrindinės bet kokio blogio priežastys.

 

7. Pagrindiniai doroviniai principai, nežiūrint skirtingų pasaulėžiūrinių prieigų, atsispindi įvairiose religijose ir filosofinėse mokyklose, kurios susieina, apibrėždamos pačias bendriausias dorybes ir ydas.

 

Pagrindinės dorybės yra teisingumas ir artimo meilė, tyrumas ir garbingumas, santūrumas ir tvirtybė, atvirumas tiesai ir ištikimybė jai.

 

Pagrindinės ydos – tai savanaudiškumas, kenkimas bet kuriai gyvai būtybei, gašlumas ir paleistuvystė (nesantuokiniai arba tiesioginei paskirčiai prieštaraujantys lytiniai santykiai), godumas (siekiant daugiau, nei būtina, išskyrus išminties ir doros siekimą, kurio negali būti per daug), vartotojiškas ir išnaudotojiškas santykis su žmogiškąja, gyvąja ir negyvąja aplinka, prisitaikėliškumas, tiesos iškraipymas ar savanaudiškas jos nuslėpimas, kėsinimasis į svetimą laisvę, orumą ar nuosavybę, jeigu tai daroma ne teisingumo įvykdymo tikslais.

 

Į šių ydų vengimą ir dorybių skatinimą susiveda biblinis Dekalogas, budizmo ir stoicizmo išmintis, islamo priesakai, moralinės filosofijos esmė ir prigimtinis įstatymas.

 

8. Doros dėsniai yra visuotiniai ir nekintantys: kinta tiktai žmonių požiūris į šiuos dėsnius, kas turi ne didesnę reikšmę jų esmei, negu požiūrio į gamtos dėsnius kaita patiems gamtos dėsniams.

 

9. Kiekvienas poelgis turi būti vertinamas kaip visuotinė elgesio norma, pagal tai nustatant jo teigiamą arba neigiamą esmę. Bet kuri taisyklė ar nuostata yra nuosekli tiek, kiek ji yra visuotinai taikytina. Negalimas joks skirtingų taisyklių taikymas atskiriems asmenims.

 

10. Asmens ir bendruomenės, atskirybės ir visumos santykis yra konstruktyvus tiek, kiek jis yra konstruktyvus abipusiškai. Visuma be atskirybės – neįmanoma, atskirybė be visumos – nevisavertė. Visumos vertė atsispindi atskirybių įvairovėje ir jų darnoje, atskirybės vertė atsiskleidžia tiek, kiek ji savitumu praturtina visumą. Žmogaus saviraiškai būtina žmogiškoji aplinka, be kurios jis negalėtų netgi tapti žmogumi. Bendruomenėje žmogus gręžiasi nuo savo “aš” link visumos, atranda joje savo išskirtinumą ir savitumą bei mokosi mylėti artimą.

 

11. Tauta yra ypatinga bendruomenė, jungiama bendros kilmės ir savimonės, ir išplečianti žmogiškąją visumą nuo šeimos, draugų rato, vietinės bendruomenės iki rasės, civilizacijos ir žmonijos. Žmogaus objektyvumas ir altruizmas vystosi palaipsniui, pereidamas nuo siauresnio rato prie platesnio. Kas nemyli savo tautos, negali pamilti žmonijos. Kosmopolitizmas – tiktai bendrojo nihilizmo išraiška tautinėje plotmėje. Ten, kur sunyksta tautinės vertybės, ten sunyksta visos: šeimos, kultūros, moralės vertybės.

 

12. Valstybė yra tautos saviorganizacijos išraiška, administracinė institucija, skirta tvarkyti jos ūkį ir nustatyti bei vykdyti bendrąsias teisines normas, skirtas konstruktyviam sugyvenimui. Tauta yra tikslas, valstybė – priemonė. Tauta kuria valstybę, o valstybė yra atskaitinga tautai. Ten, kur valstybės piliečių nejungia bendra tautinė tapatybė, valstybė virsta atskirų interesų grupių kovos arena.

 



Susisiekite su mumis!

Vardas:*
Vardas:*
Įmonė:
El. paštas:*
Telefonas:
* Privalomi laukai
Siųsti